Kodėl turėčiau eiti pas psichologą?
Įprastame gyvenime “Kodėl turėčiau eiti pas psichologą?” vis dar dažnai girdimas.
Žmonės savo idėjas apie psichologinį konsultavimą ir tai, kas vyksta seanso metu, formuoja iš skirtingų (bet ne pačių realiausių ir patikimiausių) šaltinių: kinematografijos, grožinių knygų, draugų ir pažįstamų istorijų.
Siekdami išplėsti psichoterapijos rezultatų vaizdą ir supratimą, pasidalinsime savo asmeniniu požiūriu į šį procesą bei kelių tyrimų rezultatais.
Jei atvirai, manau, kad jei žmogus nesupranta, kodėl jis turi eiti pas psichologą, tai geriau pas jį neiti. Jums reikia iki tam tikro laipsnio priimti savo situaciją ir suvokti problemą (jei yra), šiek tiek pasitikėjimo ir noro dalytis savo jausmais (arba jų ieškoti) saugioje erdvėje. Todėl tikrai ne kiekvienam reikia psichologo.
Vienas pirmųjų klausimų, kurį psichologas užduoda susitikimo metu, yra: „Kodėl dabar?“. Ir tai yra mažas raktas nuo pirmųjų durų.
Paprastai žmogus neateina į terapiją, kai tik turi problemą. Jis pats ieško sprendimų, dalijasi su kitais, renka informaciją, o gal ir tiesiogiai ieško patarimo savo aplinkoje. Draugai ir artimieji įtraukiami dėl savo sugebėjimų ar pomėgių su jiems būdingais bruožais – aktyviai ar abejingai, pageidaujant ar be jo, švelniai ar atkakliai. Kuo žmogus arčiau jūsų, tuo jam bus sunkiau būti objektyviam ir matyti situaciją ar problemą holistiškai.
Artimiesiems gali trukdyti jausmai jums, išankstiniai nusistatymai apie jus ar kitus žmones, jūsų asmeninių savybių žinojimas. Paprasčiau tariant, jų pačių filtrai, per kuriuos jie žiūri į pasaulį.
Tu jau esi pateikiamas kaip geras ar blogas, ką nors galintis arba nesugebantis. Jie nebegalės būti pakankamai nešališki. Galbūt jie turi ir kasdienių psichologinių žinių, susiformavusių kaip asmeninės patirties, žinių ar pastebėjimų rezultatas, tačiau jos yra fragmentiškos ir formuojamos nuo konkretaus iki bendro (kartą susidūrę – padarę išvadas – išvedė taisyklę).
Dėl tos pačios priežasties psichologai nekonsultuoja savo šeimos narių, draugų ir artimų pažįstamų – yra didelė rizika susidurti su „objektyvumo iliuzija“.
Kliento ir psichologo situaciją galima apibūdinti naudojant paprastą pavyzdį su veidrodžiu. Kai prisiartinu prie veidrodžio, visiškai nematau atspindžio arba susikoncentruoju į vieną tašką. Žiūriu vėl ir vėl, randu vis naujų defektų, bandau taisyti, naudoju tam visus resursus. Palaikantis psichologas padeda atitolti nuo veidrodžio ir pamatyti save kaip vientisą ir tikrą, pamatyti visus paveikslo elementus, protingai ir realistiškai juos įvertinti ir (jei reikia) nubrėžti nuoseklų veiksmų planą.
Ir dar vienas geras pavyzdys, kokie konkretūs pokyčiai vyksta su žmogumi terapijoje. Leonardo Horowitzo tyrime buvo nagrinėjami keturiasdešimties pacientų interviu vaizdo įrašuose. Pirmasis pokalbis buvo atliktas prieš pradedant gydymą, antrasis po kelių mėnesių gydymo, o trečiasis – po gydymo pabaigos. Suskaičiuotas teiginių, prasidedančių žodžiais „negaliu“, „negaliu“, „privalau“, „esu priverstas“ ir kt., skaičius. Tęsiantis terapijai, ryški tendencija šių žodžių mažėjimo linkme, bejėgiškumo jausmą pamažu keitė asmeninės atsakomybės prisiėmimas.
Manau, šio žingsnio svarba yra gana akivaizdi, nes būtent visiškos atsakomybės už savo gyvenimą ir visus įvykius jame suvokimas lemia pokyčius. Vienas iš pagrindinių terapijos tikslų – supratimas, kad net ir atsisakymas rinktis ar spręsti problemą yra sprendimas ir asmeninis pasirinkimas.
Pabaigai pridėsime dar vieną svarbų psichoterapijos rezultatą – terapinių santykių poveikį. Tai, ką klientas sužino apie artumą, atvirumą, intymumą santykiuose tarp jo ir psichologo, jis pasiima su savimi į realų gyvenimą (ką iš tikrųjų mums duoda santykiai su kitais žmonėmis), taip pat atranda intymumo ribas – kurių mes negalime gauti iš kitų žmonių tiek terapijoje, tiek gyvenime.
Daugiau skaitykite svetainėje www.psichologas.org
